Gimdamas vaikas turi tik du reagavimo būdus – pasitenkinimą, kai jis sotus, jam šilta ir saugu, ir nepasitenkinimą, kai jis alkanas, išsigandęs, jam skauda ar šalta. Pasitenkinimas aplinkiniams pasireiškia šypsena, džiaugsmingu gugavimu, ramybe ar giliu, ramiu miegu. Nepasitenkinimą kūdikis išreiškia verkimu, riksmu, spardymusi, o vėlesniame amžiuje – kandžiojimusi, terliojimusi, atsisakymu valgyti. Dar vėliau atsiranda protesto reakcijos, nukreiptos į tai, kas, vaiko manymu, yra svarbu tam, kuris jį nuskriaudė – į griovimą, laužymą, naikinimą. Aplinkiniams tai kartais atrodo kaip nemotyvuota agresija, kuri priverčia tėvus raudonuoti ir patirti gėdos, pasimetimo bei baimės mišinį, susidūrus su agresyviu savo vaiko elgesiu. Tai, savo ruožtu, dažnai pastūmėja tėvus uždrausti vaikui reikšti agresiją.
Tėvų norą neleisti vaikui elgtis agresyviai diktuoja ir socialiniai reikalavimai. Kaip nemalonu klausytis auklėtojų, mokytojų ar trenerių skundų dėl destruktyvaus sūnaus ar dukters elgesio! Dažniausia pirmoji tėvų reakcija – priekaištas ar bausmė, siekiant išmokyti vaiką, kad „taip elgtis negalima“. Deja, tai retai išsprendžia problemą, nes prarandamas svarbiausias dalykas – ką vaikas tokiu elgesiu norėjo pasakyti, apie ką jis taip signalizavo. Pabandykime suprasti, ką reiškia šios agresijos apraiškos – tada, supratus priežastį, bus daug aiškiau, kaip elgtis toliau.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad vaikas kalbą įsisavina labai lėtai ir palaipsniui. Iš pradžių jis įvardija daiktus, kuriuos mato, vėliau – ką jie gali daryti, ir tik pačioje pabaigoje ima suprasti dalykus, kurie neturi tiesioginio materialaus pavidalo. Tas pats galioja ir jausmams. Be to, ryšį tarp įvykių vaikas išmoksta suvokti tik kaupiantis patirčiai. Tačiau net ir ne kiekvienas suaugęs žmogus gali tiksliai pasakyti, kokį jausmą ir kodėl jis išgyvena. Dar sunkiau suprasti vaiko jausmus, kai jis dar neturi galimybės apie juos kalbėti ir gali juos reikšti tik veiksmais. Todėl norint suprasti, kodėl vaikas įkando kaimynų berniukui į ausį ar sulaužė darželio draugės žaislą, reikia išmokti „iššifruoti“ vaiko elgesio kalbą.
Visų pirma, nereikėtų nusisukti nuo savo vaiko agresijos apraiškų ar nurašyti jų vien tik provokacijai iš aplinkos, įtikinėjant save, kad „iš tikrųjų jis ramus ir švelnus“. Svarbu atsisakyti iliuzijos, jog jūsų vaikas nėra pajėgus agresyviai elgtis. Bet kuris vaikas instinktyviai gali parodyti agresiją, kai jaučia grėsmę sau ar jam brangiems objektams – ar tai būtų žmogus, pliušinis meškiukas, ar jo teritorija.
Labai dažnas atvejis, kai vaikas pernelyg jautriai reaguoja į, atrodytų, nekaltus dirgiklius (kito vaiko ar suaugusiojo kreipimąsi, reikalavimą ką nors padaryti, netyčinį prisilietimą ar net paprastą dėmesio stoką), yra susijęs su nesaugumo jausmu. Tai bazinis jausmas, kuris formuojasi nuo pat gimimo ir glaudžiai susijęs su tuo, kokį išorinio pasaulio vaizdinį motina perduoda savo vaikui.
Įsivaizduokime paprastą situaciją: vaikas gimsta tuo metu, kai jo motina išgyvena asmeninę dramą, jaučia nerimą dėl savo ir kartu vaiko ateities, patiria neviltį ir liūdesį. Kūdikis, kuris dar neskiria „aš“ ir „ne aš“, prisipildo tais pačiais jausmais, o jo pirmoji patirtis pasaulyje siunčia žinutę, kad aplinka nėra saugi – joje daug skausmo ir nenuspėjamumo, bet kas gali pakenkti. Vėliau tai gali virsti nepasitikėjimu visais ir viskuo: bet koks išorinis impulsas pradedamas suvokti kaip puolimas. Baimė ir nerimas, kuriuos vaikas patiria bendraudamas su kitais, lemia tai, kad kiekvienas signalas interpretuojamas kaip blogiausių jo baimių išsipildymas.
Tokiems vaikams agresijos protrūkiai atrodo netikėti ir nesuprantami, kartais gąsdinantys net suaugusiuosius. Bandydami suvaldyti „nekontroliuojamą“ vaiką, suaugusieji savo veiksmais neretai tik dar labiau sustiprina jo baimę, ir vaikas gali pereiti prie fizinės kovos. Deja, savo praktikoje man labai dažnai tenka susidurti su tokiais atvejais, kai kreipimosi į psichologą priežastis – mokytojų skundai ir mokyklos (ypač prestižinės) noras atsikratyti „probleminio“ vaiko.
Dažnai tokie vaikai darželyje ar mokykloje greitai gauna etiketę. Pats vaikas, jausdamas tokį požiūrį į save, dar labiau nerimauja, nes jis nepajėgus suvokti, kas su juo vyksta. Mokykloje, kur psichinė apkrova išauga, jo baimė dažnai trukdo mokytis, nors tokie vaikai paprastai būna labai sumanūs ir gabūs, neretai net lenkia bendraamžius intelektiniu požiūriu.
Pavyzdžiui, skundai dėl aštuonerių metų berniuko Andriaus buvo susiję su tuo, kad jis visiškai nesidomi mokslu, trukdo kitiems mokytis, nuolat muša kitus vaikus, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kas yra prieš jį – jis galėjo smogti ir spardyti klasiokus, mergaites, mokytojus ir net savo motiną. Iki mano pažinties su juo jis buvo paliktas kartoti klasę, pasodintas vienas paskutiniame suole, kur galėjo užsiimti bet kuo, nuolat gaudamas neigiamus pažymius už neatliktas užduotis. Vaizdas išties bauginantis.
Analizuojant detales paaiškėjo, kad stipriausias agresijos protrūkis įvyko tuomet, kai jam bandė atlikti skiepą. Išsigandę jo pasipriešinimo medicinos darbuotojai ir mokytojai iškvietė motiną, kurią berniukas spardė bandydamas ištrūkti. Ar jis norėjo sužaloti motiną? – ne. Ar norėjo pakenkti medikams? – taip pat ne. Taip elgiasi mirtinai išsigandęs žmogus, įvarytas į kampą ir bandantis gintis visais įmanomais būdais. Taip elgiasi gyvūnas, persekiojamas plėšrūno. Tai instinktyvi gynyba. Šiam berniukui visa aplinka buvo tapusi grėsme.
Jo ankstyvoji raida nebuvo sklandi: po gimdymo motina buvo sunkios būklės ir negalėjo juo rūpintis, šeima dažnai kraustėsi, tėvai nuolat konfliktavo. Kuo jis galėjo pasitikėti savo gyvenime? Tikrai ne tuo, kuris artinasi su švirkštu ir žada skausmą. Kai viduje dominuoja baimė, žmogui tampa neprieinamas loginis mąstymas. Tai galioja ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Daugelio psichikos sutrikimų pagrinde slypi būtent toks nepaaiškinamas, racionaliai neįveikiamas siaubas. Tokiais atvejais padėti gali tik kvalifikuotas specialistas.
O ką daryti tais atvejais, kai problema dar atrodo įveikiama savarankiškai arba siekiant prevencijos? Pirmiausia – pabandyti suprasti, ar vaiko agresijos protrūkis susijęs su vidiniu grėsmės jausmu. Tam verta su vaiku pasikalbėti. Tačiau nereikėtų įkyriai klausinėti apie jo jausmus – tai greičiausiai jį atstums. Jei supratote, kad vaikas išsigando, tiesiog įvardykite tai: „Tu išsigandai…“, „Tau buvo baisu…“, suteikdami jam galimybę žodžiais išreikšti tai, ką jis jaučia. Toks jausmų „perkėlimas“ iš veiksmų į žodžius padeda vaikui suprasti, kad apie jausmus galima kalbėti, o ne iškart muštis. Palaipsniui vaikas mokosi savo jausmų kalbos ir jam tampa lengviau pasakyti, kad jis įsižeidęs, nusiminęs ar piktas, užuot bandžius atkreipti dėmesį „siaubingu“ elgesiu.
Svarbu nepiktnaudžiauti suaugusiojo įsitikinimu, kad jis geriau žino, ką jaučia vaikas. Suaugęs gali tik spėti, remdamasis savo patirtimi ir stebėjimu. Vaikas turi likti aktyvus savo vidinio pasaulio pasakotojas, o suaugęs – tik sudaryti tam sąlygas ir suteikti priemones.
Čia itin svarbus gebėjimas klausytis – vaikas turi ką papasakoti savo tėvams, o tėvai gali sužinoti labai daug apie tai, kas vyksta jų „nepaklusnaus“ vaiko viduje.
Jei vaikas taip išsigandęs, kad nebeskiria, kas yra draugas, o kas priešas, veiksmingiausia priemonė gali būti sulaikantys, tvirti apkabinimai. Ištvėrę jo spyrimus, stumdymąsi ar kandžiojimąsi, netrukus pastebėsite, kad jis nurimsta. Kiekvieną kartą tai vyks vis greičiau ir su mažesne žala. Tokie apkabinimai atlieka kelias svarbias funkcijas: vaikui tai reiškia, kad suaugęs pajėgus išlaikyti jo agresiją, vadinasi, ji nėra pavojinga ir nesunaikins to, ką jis myli; pamažu vaikas perima šią sulaikymo funkciją viduje ir mokosi pats kontroliuoti savo agresiją. Vėliau, jam nurimus, galima su juo pasikalbėti apie jo jausmus – be pamokslavimo, tiesiog parodant, kad esate pasirengę jį išklausyti.
Dar vienas dažnas vaikų agresijos šaltinis – susidūrimas su nepatenkintais poreikiais ar norais. Pagrindinis kiekvieno žmogaus, taip pat ir vaiko, poreikis yra meilės poreikis. Vaikui būtina jausti, kad jis yra mylimas ir vertinamas besąlygiškai – toks, koks jis yra šią akimirką, nepriklausomai nuo to, ar atitiko tėvų lūkesčius. Jei vaikas nėra tikras dėl tokios besąlyginės tėvų meilės, jis labai kenčia ir nuolat provokuoja tėvus elgtis taip, kad patvirtintų jo įtarimą, jog jis nėra mylimas. Tokios provokacijos dažnai pasireiškia neįgyvendinamais ar begaliniais norais. Atsisakymą patenkinti norą vaikas tuoj pat interpretuoja kaip meilės nebuvimą – „manęs niekas nemyli, aš niekam nereikalingas“. Žinoma, tai sukelia didžiulį pyktį.
Tačiau ir visų vaiko užgaidų tenkinimas problemos neišsprendžia, nes jo abejonės gali vėl ir vėl atsinaujinti, pavyzdžiui, susidūrus su dėmesio stoka jo jausmams. Kad būtų išvengta tokio iškreipto santykio, svarbu nuoširdžiai sakyti vaikui, kad jį mylite.
Būtent „nuoširdžiai“ – vaikas puikiai jaučia žodžių ir tikrųjų jausmų neatitikimą, o tai sukelia vidinį konfliktą ir gali sugriauti pasitikėjimą. Šio poreikio ignoravimas ar abejonių dėl meilės kūrimas daro poveikį visam psichiniam gyvenimui ir atsispindi suaugusiojo problemose. Vienas vyras, kreipęsis į mane jau artėdamas prie pensinio amžiaus, pasakojo apie sielos žaizdą, kuri neužgijo iki šiol: nuo kūdikystės jis buvo auginamas senelių, vėliau atiduotas į penkių dienų internatą, o motinai paklaustas, ar ji jį myli, niekada negavo atsakymo. Kitas pavyzdys – motina, atsakiusi dukrai į klausimą, ar ji jai reikalinga: „Tu juk viena, o jei jūsų būtų dešimt – koks skirtumas, viena daugiau ar mažiau.“
Vaikas, įsitikinęs, kad jo nemyli arba net nekenčia, nusprendžia, jog blogiau jau būti negali, ir tampa pajėgus bet kam. Jam nebėra ko prarasti – kam jam meilės objektas, kuris jo nemyli? Jis gali užsisklęsti, gali pradėti keršyti. Daugelis trilerių apie serijinius žudikus būtent taip ir konstruojami – analizuojant jų praeitį randamas žeminamas, niekinamas, atstumtas vaikas.
Jei tuo metu negalite ištarti meilės žodžių, nes esate pavargę, užsiėmę ar išgyvenate sunkumus, pakanka apie tai pasakyti vaikui. Pavyzdžiui, grįžtate iš darbo pavargę, o vaikas prašo pažaisti. Pirmiausia parodykite, kad jį girdite, pakartodami jo prašymą: „Tu nori, kad su tavimi pažaistų“. Tada paaiškinkite, kas vyksta su jumis: „Aš labai norėčiau, bet šiandien buvau taip pavargusi, kad nebeturiu jėgų“. Ir pridėkite tai, kas atitinka jūsų tikrus jausmus: „Aš tave labai myliu, bet šiandien norėčiau, kad tu šiek tiek pažaistum vienas.“ Tas pats galioja ir atsisakant nupirkti norimą daiktą – svarbu parodyti, kad suprantate vaiko jausmus. Tokiu atveju vaikui bus lengviau priimti atsisakymą, o jūs išvengsite viešų scenų.
Galiausiai, vaiko agresija gali būti susijusi su poreikiu apginti save ir savo ribas. Gimdamas vaikas palaipsniui užima savo vietą pasaulyje ir pradeda kaupti „savo“. Jam formuojasi supratimas, kad yra „aš“ ir „mano“. Vaikui būtina aiškiai žinoti, kur baigiasi jo ir prasideda kito ribos. Idealu, jei vaikas turi savo kambarį, tačiau net jei tai neįmanoma, jis privalo turėti savo kampą ir savo lovą. Jis turi jausti, kad jo ribos yra gerbiamos. Tai galioja ir jo jausmams bei mintims – vaikas turi teisę į savo „vidinę teritoriją“, kuri plečiasi jam augant.
Vaikai ypač jautriai reaguoja į ribų pažeidimus, o dažniausi tokių pažeidimų šaltiniai paradoksaliai būna patys tėvai, manantys, kad nuo jų vaikas neturi turėti paslapčių. Iš tikrųjų ribas vaikas pirmiausia kuria būtent nuo tėvų, o tik vėliau – nuo išorinio pasaulio. Tai nėra nepagarbos ar nepasitikėjimo ženklas, o būtinas raidos etapas. Svarbiausi šių ribų formavimosi laikotarpiai – apie 2 metus, mokyklos pradžia ir paauglystė. Šiais etapais vaikai itin jautriai reaguoja į kišimąsi į jų gyvenimą, kas dažnai pasireiškia protesto elgesiu.
Per dideli draudimai skatina slaptą jų laužymą, o visiška laisvė sukelia jausmą, kad vaikas yra paliktas ir niekam nereikalingas. Abiem atvejais kyla grėsmė vaiko „aš“, todėl gali stiprėti agresija. Tam tikros ribos būtinos, kad vaikas galėtų formuoti vidines moralines normas.
Aptarti pavyzdžiai neišsemia visų vaikų agresijos priežasčių, tačiau padeda priartėti prie tų jausmų, su kuriais vaikas pats nesusitvarko ir todėl „išlieja“ juos aplinkai. Pirmasis suaugusiųjų uždavinys – parodyti, kad jie patys pajėgūs šiuos jausmus išlaikyti. Antrasis – pripažinti vaiko jausmus ir jo teisę juos jausti. Draudimas ar jėga slopinama agresija dažnai veda į autoagresiją arba psichosomatinius sutrikimus. Ir galiausiai – svarbu išmokyti vaiką išreikšti agresiją socialiai priimtinais būdais: žodžiais, piešiniu, lipdymu, žaidimu, sportu. Juk agresija – tai ir didžiulė energija, kuri gali tapti jėga, tarnaujančia konstruktyviems tikslams.