Nėštumo planavimas vis užtikrinčiau įsitvirtina šiuolaikinės jaunos moters gyvenime. Ši sąvoka kartais nemaloniai skamba vyresniajai kartai, tačiau natūraliai ir harmoningai skamba iš vadybininkių ar verslo moterų lūpų. Pabandykime išsiaiškinti, ką iš tiesų verta planuoti ir kur yra ta riba, už kurios planavimas ima gyventi savo atskiru gyvenimu, užgoždamas pačią nėštumo esmę.
Planuodami paprastai turime omenyje ne tik formalių terminų nustatymą, bet ir pasirengimą, tam tikrų veiksmų įgyvendinimą bei jų vykdymo kontrolę. Kadangi šiuo atveju planuojama ne gaminių gamyba, o vaiko atėjimas į pasaulį, būtina atsižvelgti ir į tėvų poros emocinę bei motyvacinę būseną.
Per pastarąjį šimtmetį visuomenės raida skatino moters aktyvų įsitraukimą į socialinį ir profesinį gyvenimą. Dauguma Vakarų šalių moterų siekia karjeros ir finansinės nepriklausomybės nuo vyro, o tai savo ruožtu lėmė pirmojo nėštumo amžiaus pasislinkimą link trisdešimties metų. Rusijoje, ypač sostinėje, kur ryški orientacija į Vakarus, ši tendencija susijusi ir su ekonominiu bei socialiniu-politiniu nestabilumu. Vis dažniau pasitaiko šeimų, kuriose pagrindinis pajamų šaltinis yra moters rankose, o išėjimas vaiko priežiūros atostogų kelia grėsmę šeimos finansinei padėčiai. Nereti atvejai, kai moteris atidėlioja vaiko pradėjimą dėl baimės pabloginti santykius su vadovybe, suinteresuota „pilnaverčiu“ darbuotoju, arba yra priversta grįžti į darbą gerokai anksčiau, nei numatyta įstatymuose, bijodama prarasti darbo vietą.
Profesinės aplinkos dėsniai, įskaitant konkurencijos taisykles, ima veikti ir tokioje, atrodytų, itin intymioje srityje kaip vaiko pradėjimas. Nėštumas tampa dalimi platesnio – gyvenimo – plano.
Siekiant apsaugoti save tiek išoriškai, tiek viduje, išvengti diskomforto, susijusio su gyvenimo vertybių, laiko ir erdvės resursų perskirstymu, moteriai tenka planuoti vaiko pradėjimą. Tačiau planavimas neturėtų pakeisti paties sprendimo susilaukti vaiko. Šiandien motinystės vertybės gerokai prarado savo pozicijas – vis dažniau girdimi suaugusių žmonių pareiškimai apie sąmoningą nenorą turėti vaikų. Užsienyje tokios nuostatos nieko nestebina, tačiau mūsų socialinėje realybėje jos vis dar skamba neįprastai. Drįsčiau teigti, kad jei toks sprendimas visuomenėje būtų priimamas tolerantiškiau, būtų galima išvengti gana paplitusio reiškinio – vaikų „našlaičių“ atsiradimo esant gyviems tėvams.
Dabar pabandykime aptarti, kaip atrodo adekvatus planavimas šeimoje, kuri nori susilaukti vaiko ir yra priėmusi tokį sprendimą. Pirmiausia svarbu suvokti, kad idealaus laiko vaikui niekada nebus, todėl geriausia apsistoti ties „pakankamai tinkamu“. Vertėtų nesivadovauti aplinkinių primetamais stereotipais ir nesitaikyti prie kitų lūkesčių (draugių, seserų, giminaičių), tačiau būtina atsižvelgti į gydytojų pateikiamą informaciją apie sveikatos būklę. Vaiko pradėjimas – tai dviejų suaugusių žmonių sprendimas, kurie yra psichologiškai pasirengę tėvystei ir gali prisiimti atsakomybę už vaiko gerovę.
Taigi pirmasis nėštumo planavimo etapas apima abiejų būsimų tėvų sveikatos būklės įvertinimą ir tų ligų gydymą, kurios galėtų neigiamai paveikti vaisiaus vystymąsi. Tai atrodo paprasta ir akivaizdu, tačiau praktikoje išimtys neretai nusveria taisyklę. Taip pat svarbu sąžiningai įvertinti savo psichinę būseną, nes nėštumas yra stresinė būsena tiek organizmui, tiek psichikai ir gali paaštrinti anksčiau suvaldytas problemas.
Kitas svarbus planavimo aspektas – reikalingų resursų nustatymas. Šį etapą tėvai išgyvena labai skirtingai: vieniems tai malonus laukimo metas, kitiems – sunkus išbandymas. Vis dėlto verta tai paversti švente, nes tai unikali galimybė išgyventi džiaugsmą, susijusį su tuo, ko galbūt trūko pačių kūdikystėje ar vaikystėje. Ši patirtis gimsta per tapatinimąsi su būsimu vaiku.
Kalbant apie resursus, pirmiausia turėtų būti išspręsti laiko ir erdvės klausimai. Motina turi turėti pakankamai laiko vaikui, o vaikas – savo vietą, savo erdvę. Tai taisyklė, kurią planavimo etape įgyvendinti nėra sudėtinga. Vaiko erdvės numatymas ir jos įrengimas gali tapti bendrų tėvų svajonių, o gal net jų pačių vaikystės prisiminimų lauku. Tai naujas bendras emocinis laukas, kuris formuojasi tarp vyro ir moters ir į kurį jau pradeda įsitraukti trečiasis. Taip pirmiausia kuriama psichologinė erdvė būsimam vaikui – erdvė, kurioje bus ne tik jo kūnas, bet ir tai, ką iki šiol vadiname siela.