Paauglystė pelnė nelengvo laikotarpio reputaciją – tai metas, kai vaiko organizme ir psichikoje vyksta intensyvūs pokyčiai, prie kurių pats paauglys ne visada spėja prisitaikyti. Iš vienos pusės, tai neabejotinas faktas. Tačiau iš kitos – tai tam tikras artefaktas, nes paauglystės laikotarpio neįmanoma vertinti atsietai nuo ankstesnės konkretaus vaiko raidos.
Šis etapas bus audringesnis ir sudėtingesnis, jei ankstesnėse raidos stadijose vaikas patyrė sunkumų ar turėjo emocinių bei asmenybinių problemų. Pubertetas, kaip padidėjęs krūvis organizmui, išryškina visas „silpnąsias vietas“. Šiuo laikotarpiu vaikas sprendžia vieną svarbiausių amžiaus uždavinių – atsiskyrimą nuo tėvų šeimos. Iš dalies panašią užduotį jis jau buvo sprendęs anksčiau: prisiminkime laikotarpį, kai jam norėjosi viską daryti pačiam, kai dažnai skambėjo „aš pats“ ir buvo atsisakoma pagalbos. Maždaug dvejų metų amžiuje vaikas pareiškė save kaip atskirą asmenybę, parodydamas, kad jaučiasi pajėgus savarankiškai tyrinėti aplinkinį pasaulį.
Tėvų užduotis tuomet – suteikti vaikui galimybę tai daryti, nepastebimai užtikrinant santykinai saugią aplinką. Motina neturėtų trukdyti vaiko autonomijos ir savarankiškumo raidai, tačiau ir neturėtų „išnykti“ – svarbu būti vaiko regos lauke, pasirengusiai paguosti ir padėti, jei to prireiktų. Tai nelengva užduotis, ir daugelis klaidų šiame kelyje išryškėja būtent paauglystėje. Vaikas, kuris neįgijo palankios patirties tyrinėdamas pasaulį, kuris buvo arba pernelyg globojamas, arba, priešingai, paliktas be paramos, jaučiasi nesaugus, kupinas baimių nepažįstamojo akivaizdoje. Su šiomis baimėmis paauglys bando tvarkytis pats: arba slėpdamasis „už mamos sijono“, arba, neigdamas pavojus, puldamas „į ataką“.
Viena iš dažnų paauglių elgesio reakcijų – pabėgimai iš namų. Taip paauglys realizuoja tai, ko jaunesniame amžiuje norėjo, bet bijojo. Paauglio pabėgimas iš namų reiškia norą nuo kažko pabėgti, kažko atsisakyti – tai protestas. Visų pirma tai protestas prieš santykius, vyraujančius šeimoje. Kartais pabėgimas yra bandymas atkreipti šeimos dėmesį į save ir savo problemas. Vaikas, kuriam trūksta tėvų dėmesio, nuolat ieško būdų, kaip priversti motiną ar tėvą jį pastebėti. Deja, dažniausiai tai jam pavyksta per draudžiamus ar neteisėtus veiksmus. Tokiu būdu jis tikrai sulaukia dėmesio, nors ir sustiprinant „blogą elgesį“.
Kiti būdai taip pat galimi: sirgti, patirti traumas, rūkyti, vartoti narkotikus – sąrašą galima tęsti. Vaikai ir paaugliai gana išradingi. Akivaizdu, kad paauglystėje galimybių yra gerokai daugiau nei ankstyvoje vaikystėje, ir paauglys jas išnaudoja maksimaliai. Jei dvejų metų amžiuje pretenzijos į savęs pripažinimą apsiribodavo atkakliu „aš pats“, tai paauglys jau pareiškia: „aš pats – ir tik pabandykite to nepripažinti, tada aš jums parodysiu“.
Šiame raidos etape paaugliui tenka dar sudėtingesnė užduotis – atsiskirti nuo tėvų, užmegzti savarankiškus ryšius su kitais žmonėmis, kuriuose jis būtų visavertis dalyvis, o jo savivertė ir savęs suvokimas būtų pripažįstami kitų. Jei ankstesnė užduotis nebuvo išspręsta, šią įgyvendinti tampa gerokai sunkiau. Tarp bendraamžių paauglys iš naujo išgyvena jausmus, lydėjusius jį, kai jis žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius. Grupė, kuriai jis siekia priklausyti, tampa alternatyva šeimos vertybėms, tvarkai ir taisyklėms arba net tiesiogine jų priešprieša. Jis įgyja naujos patirties, toliau tyrinėja pasaulį. Tokių grupių jo gyvenime bus ne viena, ir kiekvienoje jis ieškos to, kas būtina jo raidai.
Bet kuriuo atveju paauglys ieškos galimybių „atsitraukti“ nuo šeimos, kurioje negali patenkinti savo poreikių (plačiąja prasme). Jei tėvų šeimoje jam trūko meilės, rūpesčio, šilumos, dėmesio, laisvės ar asmeninės erdvės, jis sieks sukurti šeimą, kurioje galėtų tai kompensuoti. Dažnai ir partnerio pasirinkimas būna nulemtas noro užpildyti šį trūkumą. Tokiu pagrindu kuriama šeima dažnai įgauna simbiotinį pobūdį. Simbiotinių santykių ribotumai tampa akivaizdūs, jei juos palygintume su biologine pora „parazitas – šeimininkas“: priklausomybė ir baimė prarasti partnerį, tiksliau – tai, ką jis suteikia, veda prie manipuliacijų ir konfliktų.
Egzistuoja ir kita medalio pusė. Kartais paauglys šeimoje jaučiasi labai komfortiškai, o tėvai mano, kad toks stiprus prisirišimas apsaugos vaiką nuo „blogos kompanijos“ ir galimų pavojų. Dažnai tai atspindi pačių tėvų baimes – baimę prarasti vaiko kontrolę. Tokiu atveju atsiskyrimo nuo tėvų momentas užsitęsia arba visai neįvyksta. Ne veltui visuomenėje pašaipiai vadinamas „mamos sūnelis“. Mergaitėms tokia situacija dažniau atleidžiama, tačiau ji ne mažiau skausminga. Tėvų noras „pririšti“ vaikus prie savęs iš esmės juos nuskriaudžia: riboja ne tik kontaktus su išoriniu pasauliu, bet ir trukdo vystytis daugeliui gebėjimų – nuo sprendimų priėmimo iki kūrybinio ir profesinio apsisprendimo.
Atsiskyrimas nuo tėvų šeimos, kaip ir vėlesnis žingsnis kuriant savąją šeimą, yra svarbūs žmogaus raidos etapai. Kelyje iš vaiko į suaugusįjį atsiranda atsakomybės jausmas – iš pradžių už save, vėliau už kitą. Be šio jausmo neįmanoma sukurti pilnavertės šeimos, paremtos harmoningais santykiais.