Emigracija istoriškai egzistuoja jau seniai, tačiau migracijos motyvai laikui bėgant keitėsi. Iki palyginti neseniai vyraujanti motyvacija buvo ekonominė, o šiandien vis dažniau – politinė. Žmonės išvyksta ieškodami orenesnio gyvenimo. Dalis jų jį randa. Tačiau nepriklausomai nuo emigracijos baigties kiekvienas emigrantas pereina sudėtingus prisitaikymo procesus – prie naujos realybės, naujo pasaulio, naujų žmonių ir naujo savo gyvenimo etapo.
Psichologiniu požiūriu emigracija yra netektis, trauma ir itin stiprus stresas. Žmogus susiduria su būtinybe gyventi priimant šią netektį ir tuo pat metu įsisavinti naujas taisykles, greitai orientuotis nepažįstamoje aplinkoje, „įsirašyti“ į naują socialinį kontekstą.
Psichinė apkrova yra labai didelė. Kartu keičiasi ir žmogaus santykis su pačiu savimi, jo savęs suvokimas, t. y. vyksta asmeninės tapatybės transformacija. Tenka iš naujo atsakyti į fundamentalius klausimus: „kas aš esu?“, „kur mano vieta pasaulyje?“, „ką aš sugebu?“ ir „kur yra savi, o kur – svetimi?“.
Prisitaikymo sėkmei naujoje šalyje daro įtaką daugybė veiksnių – tiek objektyvių, tiek subjektyvių.
Prie objektyvių veiksnių priskiriami amžius, šeimos sudėtis, išsilavinimas, profesinis paklausumas, kalbos mokėjimas.
Subjektyviems, t. y. intrapsichiniams veiksniams, galima priskirti asmenybės tapatumo vientisumą, asmeninę brandą, kognityvinį stilių, kūrybiškumo buvimą ir lygį, adaptyvumą, mąstymo lankstumą, atsparumą stresui bei vyraujančius asmenybės gynybos mechanizmus.
Apie intrapsichinius veiksnius verta kalbėti detaliau. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą savęs vaizdinį, o emigracija priverčia jį peržiūrėti. Pavyzdžiui, persikeldamas suaugęs žmogus jau turi susiformavusią profesinę tapatybę, tačiau profesinis nepaklausumas, būtinybė keisti profesiją, ilgas kvalifikacijos patvirtinimo kelias ar poreikis pradėti verslą nuo nulio gali stipriai paveikti savivertę ir santykį su savimi kaip profesionalu.
Emigracija taip pat gali lemti vaidmenų pasikeitimą šeimoje: gali pasikeisti pagrindinis šeimos maitintojas. Pavyzdžiui, iki išvykimo šeimą išlaikė vyras, tačiau po emigracijos jis nebegali rasti darbo, o paklausi tampa žmona. Tokiu atveju atsiranda būtinybė peržiūrėti šeimos santykius, griūva nusistovėję šeimos vaidmenys ir struktūra, o tai dažnai veda prie konfliktų.
Tarp emigrantų šeimų nemaža dalis skyrybų įvyksta būtent dėl to, kad kiekvienam iš sutuoktinių atsiveria galimybė išeiti iš įprasto vaidmens, o tai neretai sukelia konfliktus dėl nesugebėjimo priimti pasikeitusios partnerio tapatybės. Papildomas, dažnai nesąmoningas, konfliktus aštrinantis veiksnys šeimoje yra pavydas – sąmoningas ar nesąmoningas – labiau prisitaikiusiam partneriui.
Emigrantų šeimose, kurios persikelia su vaikais, kartais nutinka taip, kad vaikai prisitaiko greičiau nei tėvai, ypač jei tai vyresnio ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai. Šio amžiaus ypatumai – psichikos lankstumas, didelis gebėjimas įsisavinti naują informaciją ir orientacija į bendraamžius – palankiomis išorinėmis sąlygomis leidžia vaikams gana greitai tapti naujo pasaulio dalimi. Tuo tarpu tėvams dažnai svarbu išlaikyti ryšį su praeitimi. Šis skirtumas neretai tampa konfliktų tarp tėvų ir vaikų priežastimi.
Gali kilti vertybių ir gyvenimo orientacijų susidūrimų, ypač jei vienas ar abu tėvai atsiduria priverstinėje izoliacijoje arba sąmoningai siekia ją palaikyti, bandydami sumažinti nerimą ir nemalonius išgyvenimus, kylančius susiduriant su svetimu sociumu.
Pavyzdžiui, moteris gimtojoje šalyje buvo sėkminga ir paklausi specialistė, o po persikėlimo tampa namų šeimininke. Vyras ir vaikai integruojasi į naują visuomenę, o ji pati patiria visišką izoliaciją dėl pažįstamų stokos, kalbinio ir kultūrinio nesupratimo. Dėl to gali išsivystyti depresija arba sustiprėti negatyvumas artimųjų atžvilgiu.
Kai tokie jausmai kaip liūdesys, netektis, nesupratimas, nerimas, baimė ar izoliacijos pojūtis tampa pernelyg intensyvūs ir asmenybė nebegali su jais susidoroti, aktyvuojasi gynybos mechanizmai, kurie kartais būna gana destruktyvūs. Neretai pasitaiko alkoholizacija, narkotikų vartojimas, prisijungimas prie marginalinių grupių ar psichopatologinių simptomų stiprėjimas. Praktikoje man teko susidurti ir su psichozės atvejais, išsivysčiusiais po persikėlimo.
Prie mažiau dezadaptuojančių mechanizmų galima priskirti neigimą – kai žmogus nepripažįsta akivaizdžių sunkumų, problemų ir išgyvenimų, kylančių emigracijos adaptacijos laikotarpiu. Daugelis žmonių pirmuoju laikotarpiu po persikėlimo išgyvena euforiją, idealizuodami naują vietą (kartais kartu visiškai nuvertindami ir juodindami „senąjį pasaulį“). Tokia euforija ir idealizacija taip pat tarnauja kaip apsauga nuo netekties jausmo – nuo ryšių ir santykių, sukurtų ankstesniame gyvenime, praradimo.
Neigimas gali padėti išgyventi pradiniu laikotarpiu, tačiau ilgainiui jis gali iškreipti realybės suvokimą: žmogus ima ignoruoti kylančias problemas ir vietoje jų sprendimo, siekdamas išlaikyti idealizuotą vaizdinį, pradeda vengti ar kovoti su tuo, kas neatitinka jo iškreiptos realybės versijos.
Idealizacija gali būti nukreipta ne tik į naująją šalį, bet ir į gimtąją. Persikėlęs emigrantas gali suprasti, kad naujoje vietoje viskas nėra taip paprasta ir patrauklu, kaip atrodė iš pradžių. Tuomet gimtoji šalis imama idealizuoti: „čia viskas blogai – ten viskas buvo gerai“. Tokiu atveju visi sunkumai priskiriami blogiems įstatymams, pernelyg aukštiems reikalavimams, visuomenės ar jos piliečių šaltumui ir netobulumui. Konfliktinėse situacijose ieškoma paramos tik „savuose“, esančiuose kitoje sienos pusėje, remiantis nacionaliniu, kultūriniu ar kalbiniu bendrumu.
Akivaizdu, kad tokios strategijos negali užtikrinti sėkmingos adaptacijos – jos gali padėti tik laikinai. Integracijai į naują aplinką būtina gebėti priimti savo liūdesio, netekties ir nerimo jausmus, matyti tiek abiejų pasaulių trūkumus, tiek privalumus, aktyviai pažinti šalį, į kurią atvykta – jos kalbą, kultūrą, papročius ir įstatymus. Tam labai padeda gebėjimas jausti dėkingumą už tai, kas buvo gauta gimtojoje šalyje (pavyzdžiui, išsilavinimas), ir už tai, ką suteikia naujoji šalis (pavyzdžiui, profesinės realizacijos galimybes).
Svarbu priimti, kad suaugęs žmogus niekada nepasieks visiškos asimiliacijos naujoje šalyje. Tačiau kartu būtina investuoti pastangas ieškant ar kuriant socialines grupes, kurios galėtų teikti paramą ir kuriose žmogus jaustųsi vertinamas, reikalingas ir priimamas. Daugeliui emigrantų tokios grupės yra diasporos, religinės bendruomenės, išplėstinė šeima, verslo ar profesinės komandos.
Įvairių konfliktų atvejais – šeimoje, darbe ar socialinėse institucijose – ypač pradiniu laikotarpiu nerekomenduojama bandyti visko spręsti savarankiškai. Naudinga rasti patikimą asmenį – patyrusį emigrantą ar specialistą, išmanantį migracijos procesus. Psichologinio diskomforto atveju svarbu laiku kreiptis psichologinės pagalbos ir palaikymo.
Vaikai, emigravę kartu su tėvais, taip pat susiduria su savitais sunkumais, kurie priklauso nuo amžiaus. Iki dvejų metų vaikas yra prisirišęs prie motinos ir šeimos, o ne prie sociumo, todėl socialinių ryšių praradimas jam nėra esminis. Jis gali rečiau matyti senelius ar kitus artimuosius, tačiau tai paprastai nėra išgyvenama itin dramatiškai (nebent būtent seneliai buvo pagrindiniai globėjai).
Kuo vaikas vyresnis, tuo didesnį vaidmenį jo gyvenime atlieka socialiniai ryšiai. Jei vaikas buvo stipriai prisirišęs prie tam tikrų žmonių ir yra priverstas su jais išsiskirti, netekties jausmas gali sukelti įvairių psichologinių sunkumų. Labai svarbu padėti vaikui šią netektį išgyventi, leisti jam gedėti, prisiminti ir pasiimti su savimi tai, kas padeda išsaugoti atmintį apie išsiskyrimo žmones.
Pavyzdžiui, 4–5 metų vaikas gali labai išgyventi dėl to, kad daugiau nebematys auklės ar darželio draugų. Tokiu atveju verta kartu su vaiku peržiūrėti nuotraukas, dovanas ir kitus daiktus, padedančius išlaikyti šiuos ryšius atmintyje.
Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikas dar labiau prisimins ir išgyvens atsiskyrimą nuo draugų ir pirmųjų mokytojų. Pirmuosius mėnesius po persikėlimo jis gali jaustis gana izoliuotas klasėje. Labai svarbu, kad mokytojai būtų tolerantiški naujam, iš kitos šalies atvykusiam mokiniui ir jį palaikytų. Ypač naudinga, kai tėvai ir mokytojai bendradarbiauja.
Vaikui būtini draugai, todėl svarbu rasti vietinių vaikų, atvirų bendravimui. Taip pat labai svarbu, kad tėvai patys būtų atviri naujai patirčiai ir naujoms vaiko pažintims, o dėl savo vidinių įsitikinimų ar baimių neizoliuotų vaiko nuo integracijos ir asimiliacijos patirties, kuri yra neišvengiama normalios adaptacijos dalis, kai vaikas emigravo ankstyvame amžiuje. Dažnai tėvai, bijantys, kad vaikas bus atstumtas, stengiasi jį apsaugoti nuo galimų trauminių išgyvenimų ir riboja kontaktą su vietiniais vaikais. Dažniausiai tokie tėvai projektuoja savo baimes į vaiką.
Tėvai taip pat gali projektuoti į vaiką savo pačių poreikius socialiniams ryšiams ar savo nerimą, susijusį su atstūmimu, nesupratimu ar baime pasirodyti nekompetentingais.
Vaikų ir tėvų adaptacijos patirtis nėra tapačios. Jei tėvas ar motina nesusitvarko su savo išgyvenimais, vaiko poreikiai gali būti ignoruojami, arba pats tėvas pradeda ieškoti emocinės paramos vaikui, paversdamas jį savotišku vedliu (pavyzdžiui, kai vaikas greitai išmoksta kalbą ir tampa tėvų vertėju). Idealiu atveju tėvas ar motina turėtų ieškoti tinkamų adaptacijos kelių sau ir atskirai – vaikui, atsižvelgiant į jo amžių ir pagrindinius raidos poreikius.