Šį straipsnį rašau remdamasi trimis šaltiniais: savo, kaip motinos, patirtimi, teorinėmis žiniomis psichologijos ir psichoanalizės srityje bei praktiniu darbu su dideliais ir mažais pacientais. Kodėl nusprendžiau parašyti šį tekstą? Tikriausiai tai ir poreikis apibendrinti sukauptą patirtį, ir tam tikras atsakas į tai, su kuo pastaruoju metu dažnai susiduriu interneto erdvėje – daugybę įrašų ir straipsnių apie tai, kokie baisūs būna tėvai ir kaip jie traumuoja savo vaikus. Psichologijos mokslas jau seniai pažengė suprasdamas, kaip tėvų veiksmai ir santykiai veikia vaiko psichiką. Tačiau daugeliui tėvų vis dar labai sunku atsisakyti smurtinių auklėjimo metodų ar situacinės agresijos vaiko atžvilgiu. Ar pasipiktinimas ir pasmerkimas padeda tokiems tėvams ir jų vaikams?
Dažnai patys šie tėvai labiau nei bet kas kitas reikalingi supratimo, palaikymo ir pagalbos, mokantis atpažinti bei valdyti savo jausmus.
Kaip ir daugeliui kitų psichoterapeutų, man dažnai tenka girdėti iš pacientų, kad jie pliaukšteli vaiką ar šaukia ant jo. O kuris iš tėvų bent kartą nėra pakėlęs balso, siekdamas vaiko paklusnumo? Ir kaip dažnai pasitaiko šeimų, kuriose mama ir tėtis visiškai sutaria dėl vaikų auklėjimo?
Viena mano pacientė pasakojo, kaip, tapusi liudininke situacijos, kurioje berniukas buvo žeminamas ir jam sakoma, kad jis nieko nesugebės, ji užstojo vaiką ir sugėdino jo tėvus. Tačiau tuo pat metu, kai jos pačios vaikas griauna žaislus ar kankina šunį, jis kartais gauna pliaukštelėjimų tiek iš jos, tiek iš vyro. Šios pacientės elgesio prieštaringumas pasireiškia tuo, kad stebėdama situaciją iš šalies ji protu ir jausmais aiškiai suvokia vaiko patiriamą pažeminimą ir geba jam užjausti. Tačiau santykyje su savo sūnumi ji patenka į savo neigiamų išgyvenimų valdžią ir nebesugeba kontroliuoti pykčio, nors vėliau gailisi ir jaučia kaltę.
Dar vienas pavyzdys: kartą konsultavau moterį vaikų bendruomenėje internete, kuri skundėsi dukros elgesiu. Problema buvo gana tipiška: mama buvo prieš bausmes, tėvas – už jas, o vaikas, pasinaudodamas tėvų nesutarimais, juos supriešindavo. Būtent į tai ir bandžiau atkreipti mamos dėmesį savo komentare. Tačiau dauguma kitų bendruomenės narių patarimų apsiribojo raginimu „išvyti vyrą“. Ir šiame, ir ankstesniame pavyzdyje matyti, kaip lengva stebėtojams stoti vaiko pusėn ir pasmerkti tėvą. Kokia nauda būtų pirmosios pacientės „akių atvėrimas“, pasakant, kad ji pati žemina savo vaiką? Ji tai puikiai supranta ir pati apie tai kalba. Būtent šis suvokimas, kad vaiko žeminimas yra neteisingas, ir skatina ją ginti svetimą vaiką. O kuo padėtų antrajai moteriai patarimas išsiskirti su vyru? Esu įsitikinusi, kad daug didesnę naudą šiems žmonėms duotų ne santykių nutraukimas, o supratimas, kas būtent vaiko elgesyje juos taip supykdo, kas sukelia įniršį, kodėl vaikas elgiasi būtent taip ir kaip abiem pusėms padėti išreikšti nepasitenkinimą mažiau destruktyviais būdais.
Dar viena situacija: vaikų žaidimų aikštelėje maždaug dvejų metų mergaitė rėkia ir muistosi tėčio rankose. Jis, kelis kartus pakeldamas balsą, klausia, ko ji nori, siūlo įvairius variantus. Ji ir toliau rėkia. Jis nuleidžia ją ant žemės. Mergaitė griūva ant žemės ir klykia. Tėvas, visiškai išsekęs, atsisėda netoliese ant suoliuko ir, būdamas bejėgiškas bei pasimetęs, klausia manęs, ką daryti. Tuo metu aš buvau su savo jaunesniąja dukra, kuri labai susidomėjo tuo, kas vyksta. Neskubėjau tėvui patarinėti. Nežinojau, kas vyko prieš isteriją, kas nutiko tarp jų ir kas galėjo sukelti tokią vaiko reakciją. Ramiai paaiškinau savo dukrai, kad mergaitė verkia, nes, tikriausiai, ji su tėčiu vienas kito nesuprato. Toliau, mano manymu, įvyko nuostabus dalykas: tėtis, be abejonės girdėjęs mano žodžius, pradėjo atidžiai stebėti savo dukrą, kuri tuo metu ėmė rimti ir rauti žolę. Ir tada jis pasakė: „eime priskinkime žolės triušiui“. Ryšys tarp tėvo ir mergaitės buvo atkurtas, o isterija daugiau nepasikartojo.
Nemanau, kad ryšio atkūrimui būtų padėjęs šio tėvo pasmerkimas ar kieno nors bandymas priversti mergaitę atsikelti ir nusiraminti. Savo darbe man patinka būti kanalu, tarpininku tarp tėvų ir vaikų. Šiuo atveju mačiau, kad jie buvo praradę ryšį vienas su kitu. Tačiau jiems vienas kito reikėjo – jie yra artimi žmonės, ir jiems reikėjo kažko, kas padėtų atkurti kontaktą. Kartais tam pakanka supratimo ir įvardijimo to, kas vyksta tarp tėvo ir vaiko, jų jausmų.
Beje, posovietinėje erdvėje žmonės, tapę tokių situacijų liudininkais, dažniausiai nepadeda atkurti ryšio tarp tėvų ir vaikų, o priešingai – dažnai jį dar labiau ardo. Jie sako kažką panašaus į: „ai-ai-ai, negulk ant žolės – peršalsi“, arba, kas dar blogiau, gąsdina vaiką, grasina jį „pasiimti“, ar puola tėvus su kaltinimais, reikalaudami, kad jie tuoj pat pakeltų vaiką nuo žemės.
Aš dirbu su realiais žmonėmis, gyvenu su realiais vaikais, pati esu realus žmogus. Aš nenoriu ir nesitikiu nei iš savęs, nei iš kitų tobulumo. Man atrodo, kad šiandien labai daug medžiagos apie tai, kaip būti idealiais tėvais, kaip „teisingai“ auklėti ir lavinti vaiką, kad jis taptų idealiu. Tačiau labai mažai yra to, kas palaikytų realius tėvus ir padėtų jiems tikėti savimi. Donaldas Woodsas Winnicottas, britų pediatras ir psichoanalitikas, buvo vienas iš nedaugelio, palaikiusių motinas, jų intuiciją ir gebėjimą suprasti savo vaiką. Jis įvedė sąvoką „pakankamai gera motina“. Kaip rodo šiuolaikiniai tyrimai, „pakankamai gera motina“ skiriasi nuo idealios: ji patenkina ne visus vaiko poreikius, o maždaug 30 procentų jų. Pakankamai gera motina – tai reali motina, kuri pasitiki savimi.
Mano požiūriu, svarbiausia motinos ir vaiko santykiuose yra siekis suprasti. Tėvai daug laimi, jei geba suprasti save ir savo vaiką, įskaitant ir savo bei vaiko agresijos šaltinius. Visi žmonės turi du pagrindinius potraukius – agresiją ir meilę. Vaikai, žinoma, nėra išimtis. Vaikas gali sąmoningai reikšti agresiją ir net jausti iš to pasitenkinimą. Net jei manytume, kad vaiko agresija kyla iš neįmanomybės patenkinti savo norus (moksliniu požiūriu – iš frustracijos), tenka pripažinti, jog kaip frustracija yra neišvengiama, nes neįmanoma įgyvendinti visų norų, taip neišvengiama yra ir agresija.
Tėvui tenka labai sudėtinga užduotis. Viena vertus, svarbu neužgniaužti vaiko agresijos, nes tai neišvengiamai reikštų ir dalies vaiko asmenybės slopinimą, trukdytų jo raidai ir reikalautų papildomų psichinių pastangų agresijai laikyti viduje. Kita vertus, būtina neleisti agresijai įgyti destruktyvių formų ir padėti vaikui išmokti ją reikšti socialiai priimtinais būdais.
Esant normaliam vystymuisi, vaikas pereina raidos etapus, kuriuose agresija jam yra būtina ir tampa jo asmenybės formavimosi bei augimo sąlyga. Apie šiuos etapus pakalbėsiu vėliau. Situacija dažnai būna tokia, kad tėvui tenka nukreipti vaiko agresiją konstruktyvia linkme būtent tada, kai pats jis išgyvena toli gražu ne teigiamus jausmus. Agresyvių impulsų užvaldytas vaikas, nukreipiantis juos į tėvą, tuo pat metu labai jo reikia tam, kad galėtų susitvarkyti su savo jausmais.
Iš prigimties vaikas turi tik vieną būdą reikšti agresiją – tiesioginį jausmo pavertimą veiksmu. Kyla impulsas sulaužyti, smogti, sudaužyti, sunaikinti – ir tuoj pat seka veiksmas. Suaugęs gali padėti vaikui šį impulsą įsisąmoninti. Dažniausiai tėvai, pastebėję vaiko agresyvius impulsus, siekia juos slopinti arba bausti vaiką už elgesį. Čia labai lengva „pereiti į atvirą kovą“, nes jei vaikas išgyvena tą raidos etapą, kai priešiškumas tėvui yra būtinas jo asmenybės apsaugai, savarankiškumo ir nepriklausomybės augimui, vaikas normaliomis sąlygomis neatsisakys savo agresijos. Tėvui suvokti, kad padidėjusi vaiko agresija yra būtina raidos dalis, yra svarbus žingsnis siekiant neprarasti ryšio su vaiku ir nepasiduoti savo paties pykčiui. Antras žingsnis – padėti vaikui rasti išeitį jo priešiškiems jausmams. Vaiko agresija gali būti išreiškiama priimtinais būdais: žaidimuose, piešiniuose, varžymesi ar „apsimestinėse“ kovose.
Tokio agresijos išraiškos pavyzdys – situacija, kurios neseniai tapau liudininke ir dalyve. Kieme bėgiojo ketverių metų berniukas su žaisliniu pistoletu ir taikėsi į suaugusiuosius. Mama, išsigandusi, bėgo paskui, bandydama pistoletą atimti. Akivaizdu, kad jei ji būtų tai padariusi, skandalas būtų buvęs neišvengiamas, nes berniukas buvo stipriai apimtas emocijų. Atrodė, kad mamą vedė gėda dėl sūnaus elgesio, sunkumai priimant jo agresyvius ir seksualinius impulsus bei nerimas, kad šie taps nevaldomi. Kai berniukas pribėgo prie manęs, aš pakėliau rankas ir pasakiau: „pasiduodu“. Mama sustojo, visi nusišypsojo. Mano tokio impulsyvaus elgesio priėmimas padėjo sumažinti įtampą ir berniukui, ir jo mamai.
Toliau aprašysiu raidos laikotarpius, kai vaikas patiria agresiją motinos ir (ar) tėvo atžvilgiu ne dėl konkrečios frustracijos (tai atskira, plati tema), bet dėl svarbių asmenybės raidos etapų.
Pirmasis laikotarpis, kai vaikas kartu su meile jaučia agresiją motinos atžvilgiu (tai gali pasireikšti padidėjusiais reikalavimais, kaprizais ir nuotaikų svyravimais), yra vadinamoji separacijos–individuacijos fazė (pagal Margaret Mahler koncepciją), kai kūdikis iš visiško susiliejimo su motina pereina prie savęs kaip atskiros būtybės suvokimo.
Maždaug šios fazės viduryje, apie 16–18 mėnesių, vaikas susiduria su tuo, kad jo norai ir motinos norai gali nesutapti. Išnyksta visagalybės iliuzija, atsiranda savo atskirumo suvokimas, lydimas depresyvių vienatvės ir bejėgiškumo išgyvenimų. Šiame etape pasireiškia būdingas godumas, pavydas, neryžtingumas; vaikas patenka į intensyvių, prieštaringų jausmų ir nesuderinamų tikslų dilemą. Jis gali būti draskomas priešingų norų, reikalauti vienas kitam prieštaraujančių dalykų, kartais vesdamas tėvus į neviltį: vos gavęs vieną dalyką, jis jau nori priešingo, o gavęs ir jį – puola į isteriją. Vaikas nori kaip suaugęs, tačiau galimybės pasiekti norimą jam tebėra vaikiškos. Jam kyla suvokimas, kad jis nevaldo suaugusiųjų, ir stiprus bejėgiškumo jausmas. Suprantant šią vidinę vaiko kovą, tampa kur kas lengviau jam užjausti, o ne pasiduoti pykčiui.
Penkerių metų amžius, psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo dėka, suprantamas kaip Edipo fazė. Šiame amžiuje vaiko fantazijos keičiasi – nuo paprasto noro turėti ypatingą ryšį su motina ar tėvu iki siekio užimti vieno iš tėvų vaidmenį kito atžvilgiu. Šį laikotarpį apsunkina pažeidžiamas savivertės jausmas – tiek dėl neįmanomos konkurencijos su tos pačios lyties tėvu, tiek dėl savo paties nesubrendimo suvokimo. Vaikas ir trokšta edipiškos „pergalės“, ir jos bijo. Šiame etape net pats mylintis tėvas neišvengiamai nuvilia vaiką, nes vaiko norai gerokai viršija jo realias galimybes.
Galiausiai – paauglystė, kuri apima du procesus: tėvų kaip pagrindinių meilės objektų atsisakymą ir jų pakaitalų paiešką už šeimos ribų. Paauglys linkęs kritikuoti tėvus, kurie jam dabar atrodo neadekvatūs, nuviliantys ir neteisingi. Šių priešiškų jausmų kita pusė, kaip ir separacijos laikotarpiu, yra vienatvė, tuštuma, paramos ir meilės praradimo jausmas.
Šiame amžiuje vaikas ar paauglys jau gali pasitelkti sublimaciją, t. y. perkelti savo potraukius į simbolinę, kūrybinę raišką.
Šių raidos laikotarpių išgyvenimas reikalauja iš tėvų daug jėgų ir kantrybės. Jie paaštrina ir pačių tėvų neišspręstas problemas, jei šios nebuvo išspręstos jų pačių augimo metu. Dažnai nerimas ir pyktis skatina tėvus imtis automatinių veiksmų, išmoktų jų pačių vaikystėje – tapatintis su agresoriumi, t. y. naudoti agresiją kaip gynybos būdą nuo vaiko jausmų, kurių jie patys nepajėgia atlaikyti. Tėvams taip pat reikalinga parama. Jiems svarbu suprasti, kad jie nėra vieni, susiduriantys su tokiomis savo mylimų vaikų reakcijomis. Kaip rašo daugelis psichoanalitikų ir kaip dažnai patvirtina praktika, išeitis iš šių krizių yra priešingų jausmų suderinimas – meilės ir neapykantos sutaikymas, gebėjimas pasitelkti agresiją meilės tarnystei, pripažinimas, kad mylimas žmogus gali kelti ir neapykantą, ir kad šią neapykantą galima išbūti nesugriaunant santykio, nekerštaujant, neišstumiant ir nebaudžiant.