Vaiko socialiniai įgūdžiai
Tėvai yra vaiko vedliai į išorinį socialinį pasaulį. Būtent tėvai supažindina vaiką su elgesio taisyklėmis, kurios padeda jam prisitaikyti nepažįstamoje aplinkoje ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Nuo pačių tėvų socialinio prisitaikymo ir gebėjimo nutiesti „tiltą“ tarp šeimos ir visuomenės priklauso vaiko sėkmė socialiniame pasaulyje: jo socialinių kontaktų kokybė, gebėjimas pasirinkti draugus, priimti grupės ir žaidimo taisykles, laikytis režimo bei reikalavimų socialinėse įstaigose.
Pabandykime išsiaiškinti, koks tėvystės stilius geriausiai padeda vaikui užmegzti ryšį su socialiniu pasauliu taip, kad šis ryšys palaikytų, o ne trukdytų vidiniams vaiko asmenybės raidos vektoriams. Vaiko sunkumai šeimos viduje neretai būna slepiami arba neigiami pačių tėvų. Vaikas yra šeimos sistemos dalis, todėl jo sunkumai dažnai susiję su tuo, kad nuo pat gimimo jis yra įtrauktas į tam tikrą šeimos struktūrą, prie kurios turi prisitaikyti.
Po gimimo vaikas išgyvena simbiozinį ryšį su motina, nuo kurios emocinės ir fizinės būklės jis visiškai priklauso, ir tik palaipsniui, žengdamas pirmuosius žingsnius, pradeda atsiskyrimo procesą. Vėliau, kartu su mama ar kitu šeimos nariu, kartais su aukle, vaikas ima pažinti socialinį pasaulį: pirmiausia pasivaikščiojimų metu, žaidimų aikštelėse, ugdomuosiuose užsiėmimuose, o vėliau – darželyje ir mokykloje. Būtent susidūrimas su sociumu tampa savotišku vaiko – ir visos šeimos – prisitaikymo egzaminu.
Pasivaikščiojimų metu vaikas sutinka kitus vaikus, o mama (ar kitas jį tuo metu prižiūrintis suaugusysis) – kitus suaugusiuosius. Vaikas labai daug kopijuoja tą elgesį, kurį stebi. Jei suaugęs žmogus sveikinasi, atvirai ir draugiškai bendrauja su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, vaikas perima žinią, kad tokie kontaktai yra saugūs. Jei suaugusysis bendrauja su šypsena, vaikas mokosi, kad bendravimas gali teikti malonių emocijų. Tačiau jei suaugęs žmogus yra uždaras, nerimastingas, nuolat baiminasi, kad jo vaikas bus nuskriaustas, nesisveikina ir vengia kontaktų, vaikui tai tampa signalu, jog išorinis pasaulis yra priešiškas, pavojingas ir nuo jo reikia saugotis.
Kadangi dažnai lankausi žaidimų aikštelėse su savo vaikais, esu mačiusi daugybę skirtingų suaugusiųjų ir vaikų sąveikos variantų. Dažnai tenka stebėti situacijas, kai vaikas, atvestas į aikštelę, džiaugsmingai ir aktyviai įsitraukia į bendravimą su kitais vaikais, lipa paskui juos ant karstyklių ar supynių, o suaugusysis (dažniausiai – močiutė) stengiasi kuo greičiau jį iš ten išsivesti, rasdamas tam bet kokią dingstį.
Vaikas yra aktyvus pasaulio tyrinėtojas. Jei šio siekio neslopiname, o vietoje to nustatome aiškias saugumo taisykles, vėliau šis impulsas virsta pažintiniu aktyvumu, nuo kurio labai priklauso mokymosi sėkmė. Saugumo taisyklės turėtų būti diegiamos ne gąsdinant, o supažindinant, paaiškinant ir padedant vaikui suvokti galimas pasekmes, naudojant jo jau turimą patirtį ir jam suprantamą kalbą. Paprastai iki dvejų metų vaikas jau gerai supranta, kas yra skausmas ir kas vyksta, kai sergama.
Socialiniuose kontaktuose dažnai kyla sunkumų, susijusių su ribų nustatymu ir savų bei svetimų dalykų atskyrimu. Tai neretai veda į konfliktus, kartais net įtraukiant pačius tėvus. Taip nutinka todėl, kad patys suaugusieji kartais turi neaiškumų dėl ribų. Svarbu, kad pats suaugęs suvoktų: tarp jo ir vaiko taip pat egzistuoja ribos. Jei žaislai nupirkti vaikui ir jis juos laiko savais, tai yra jo žaislai, ir tik vaikas turi teisę spręsti, ar jis nori jais dalintis. Niekada nederėtų spręsti už vaiką. Kai kurie tėvai mano, kad kol vaikas nekalba, galima nuspręsti už jį, ar duoti žaislą kitam vaikui. Kartais tai daroma net ir tada, kai vaikas jau aiškiai protestuoja – jam sakoma, kad dalintis privalu, kitaip neturės draugų. Svarbu suteikti vaikui pasirinkimo galimybę: visiškai nebūtina, kad jis norėtų draugauti būtent su tuo berniuku ar mergaite, kurie nori jo žaislo.
Tas pats galioja ir svetimiems žaislams. Jei suaugęs žmogus prašo leidimo iš kito vaiko, mažylis perima supratimą, kad ne viskas priklauso jam, ir pats mokosi klausti.
Tačiau pasitaiko ir taip, kad tėvų ir vaiko ryšys būna toks stiprus, jog tėvui labai sunku nustatyti ribas. Jam sunku be vidinio diskomforto priimti situaciją, kai jo vaikui atsakoma, kai vaikas kenčia, verkia ar pyksta. Tėvas, siekiantis, kad jo vaikui būtų maksimaliai patogu ir kad jo niekas neskriaustų (dažnai būtent dėl šios baimės tokie tėvai neleidžia vaiko į darželį), demonstruoja perdėtą apsauginį ar vengiantį elgesį, o kartais net įsivelia į konfliktus. Tokiu atveju vaikas, vietoje to, kad susipažintų su realybės principu – t. y. su tuo, kaip kuriami normalūs socialiniai santykiai – lieka savo ir motinos visagalybės iliuzijoje. Kuo ilgiau ši iliuzija palaikoma, tuo daugiau frustracijos vaikas patiria vėlesniuose kontaktuose su išoriniu pasauliu.
Iš tiesų suaugusiojo užduotis socialinėse situacijose – parodyti vaikui galimas veiksmingas sąveikos strategijas. Pavyzdžiui, svetimo žaislo galima paprašyti; jei jo neduoda – galima pasiūlyti apsikeisti; galima pasiūlyti žaisti kartu; galima atidėti savo norą. Jei norimo žaislo vis dėlto neįmanoma gauti, tokio amžiaus vaikai dar gana lengvai nukreipiami ir perjungiami į kitą veiklą. Nereikėtų manyti, kad socialinių įgūdžių vaikas išmoksta „kažkur kitur“ – darželyje ar mokykloje. Darželis ir mokykla yra vietos, kuriose vaikas šiuos įgūdžius demonstruoja ir toliau vysto.
Dažnai vaikus vilioja darželis tuo, kad ten yra daug žaislų, tačiau pamirštama pasakyti, kad yra ir daug vaikų, norinčių žaisti tais pačiais žaislais. Iki trejų metų, esant normaliam vystymuisi, vaiko socialinė motyvacija jau būna gana aukšta – jam norisi eiti į darželį, bendrauti, susirasti draugų. Tačiau taip nenutinka, jei motinos ir vaiko ryšys išlieka simbiotinis. Tuomet ši pora nepajėgia atlaikyti atsiskyrimo ir nerimo. Vaikas nerimauja dėl mamos – kaip ji bus be jo – ir dėl savęs, nes pasaulis jam atrodo nesaugus. Dažnas požymis, rodantis, kad simbiozė užsitęsė, yra vaiko miegas mamos lovoje šiame ar net vyresniame amžiuje. Tokiems vaikams sunkiau adaptuotis ir todėl, kad ribos yra išsitrynusios – nėra aiškaus supratimo, jog kiti žmonės, kiti vaikai yra atskiri subjektai, turintys savų norų, kurie dažnai gali prieštarauti saviesiems.
Dar vienas svarbus vaiko adaptacijos aspektas – gebėjimas priimti pralaimėjimą ir kaltės jausmą. Tėvas, pernelyg susitapatinantis su vaiku, vietoje to, kad užjaustų ir paguostų pralaimėjimo situacijoje, dažnai ima maištauti ir pulti tuos, kuriuos laiko atsakingais už vaiko nesėkmę. Vaikui daug svarbiau žinoti, kad tėvai jį priima bet kokį – ir laimėtoją, ir pralaimėtoją; kad jis yra mylimas ir vertinamas nepriklausomai nuo rezultatų; kad tėvai gali liūdėti ir nusivilti, bet kartu geba rasti jėgų judėti toliau, neprarasti vilties ir tikėjimo vaiku.
Su kaltės jausmu taip pat dažnai kyla sunkumų. Kartais tėvams labai sunku įveikti savo narcizišką meilę ir pripažinti, kad jų vaikas gali būti skriaudėjas, gali būti neteisus ar kaltas tam tikroje situacijoje. Su kaltės jausmu daugeliui žmonių, ypač posovietinėje erdvėje, susidoroti sudėtinga – dažniausiai kaltė neigiama arba projektuojama aukai („pats kaltas“). Ši didybės ir nekaltumo iliuzija dažnai perduodama vaikui per tėvų elgesį. Neretai konfliktuose tarp vaikų ir tėvų suaugusieji būna įsitikinę, kad kaltas vaikas, nors iš tikrųjų taip būna ne visada. Gebėjimas atsistoti į vaiko poziciją, atsiprašyti, kai klysta pats tėvas, ir aptarti konfliktines situacijas jau po to, kai emocijos nuslūgsta, ugdo vaiko refleksiją ir gebėjimą apmąstyti savo veiksmus. Tam taip pat padeda bendras literatūros aptarimas. Tuo tarpu prievartinis vertimas atsiprašyti visiškai nepadeda.
Neseniai tapau vienos situacijos liudininke: penkerių metų mergaitė baseine be aiškios priežasties įkando vyresnei mergaitei. Vietoje atsiprašymo pasirodžiusi močiutė ėmė pulti visus aplinkinius, įskaitant kitus vaikus, o grįžusi namo fiziškai nubaudė pačią kaltininkę. Taip vaikas buvo galutinai supainiotas – jis nesuprato, ką reiškė jo elgesys ir kaip derėtų elgtis, kai esi kaltas. Tokių šeimų struktūrą galima palyginti su „mafijine“: jei tai „mano“, „mūsų klano narys“, jis ginamas prieš visą pasaulį, tačiau klano viduje jo laukia bausmė. Vaiko agresija išoriniam pasauliui kyla būtent todėl, kad jis nesijaučia saugus nei išorėje, nei šeimoje.
Vaikai labai skiriasi savo temperamentu, emociniu ir intelektiniu išsivystymu. Tačiau kiekvienam vaikui anksčiau ar vėliau tenka gyventi visuomenėje, tapti savarankišku žmogumi ir palikti tėvų šeimą. Gebėjimas prisitaikyti formuojasi nuo pat ankstyvos vaikystės šeimoje ir per šeimą. Jis didele dalimi priklauso nuo to, kokiais vedliais iš šeimos į pasaulį – laidininkais, puslaidininkiais ar izoliatoriais – mes tampame savo vaikams.