Egzistuoja gana paplitęs patarimas: „išmesk tai iš galvos“. Tačiau ar iš tiesų yra veiksmingas būdas tai padaryti? Parašyta nemažai straipsnių, kuriuose rekomenduojama atsikratyti senų ir nereikalingų daiktų tam, kad būtų galima pradėti gyventi iš naujo ir taip paskatinti save pokyčiams.
Kai kuriose šalyse egzistuoja ritualai, pavyzdžiui, Naujųjų metų proga išmesti nereikalingus daiktus pro langą. Remontas ar persikraustymas taip pat dažnai tampa proga atsisveikinti su per daugelį metų sukauptu turtu.
Ryšys tarp atsikratymo nereikalingais daiktais ir „naujo gyvenimo pradžios“ yra maginio mąstymo pavyzdys, itin būdingas vaikams. Ar iš tiesų, išmetęs daiktus, žmogus atveria sau duris į naują gyvenimą?
Pirmiausia verta suprasti, kaip yra susiję išorinis ir vidinis pasaulis bei ką iš tikrųjų reiškia „atsikratymas“ – ko ir kaip žmogus siekia atsisakyti.
Žmogus gali norėti atsikratyti kančios, skausmo, įkyrių minčių, nekenčiamo darbo, tam tikrų žmonių, antsvorio, per didelės naštos ir panašiai. Noras atsikratyti atsiranda tada, kai yra kažkas, kas trukdo. Kartais tai padaryti lengva, kai dirgiklis yra išorinis ir nesusijęs su mūsų vidiniu pasauliu. Pavyzdžiui, įkyrėjo musės – galima uždaryti langą, panaudoti repelentą ar lipnias juostas, ir dažniausiai niekam nebūna gaila musių. Musės nėra mūsų vidinio pasaulio dalis – jos atskrenda iš išorės ir tiesiog erzina. Tačiau kaip elgtis su tuo, kas jau tapo mūsų „Aš“ dalimi, mūsų emocinės patirties ir vidinio pasaulio dalimi?
Kartais žmogus savo spintoje, sandėliuke, albume ar dėžėje aptinka daiktus, kurie emociškai sieja jį su maloniais įvykiais ar brangiais žmonėmis. Ne visada lengva atskirti paties daikto vertę nuo išgyvenimų ar santykių, su kuriais jis susijęs. Dažnai saugome ne tiek daiktus, kiek savo santykį su jais. Pavyzdžiui, spintoje metų metus gali dulkėti palaidinė, su kuria moteris pirmą kartą ėjo į pasimatymą su būsimu vyru. Skyrybų atveju ta pati palaidinė gali pirmoji atsidurti šiukšliadėžėje, tarsi perimdama pyktį ir įniršį. O kartais, priešingai, ji saugoma kaip nesąmoninga viltis sugrąžinti santykius ar bent jau romantiškas buvusios meilės fantazijas. Po mylimo sutuoktinio mirties jo daiktai ar jo dovanoti daiktai gali likti kaip ryšys su juo ir kartais net virsti savotišku fetišu.
Be emocinio ryšio su konkrečiomis situacijomis ar žmonėmis, kiekvienas iš mūsų taip pat turi savitą santykį su gyvenamąja erdve. Vieni žmonės sunkiai pakelia tuščią erdvę, kiti, priešingai, jaučia poreikį erdvumui. Sudėtingiausia, kai susipina atviros ir uždaros erdvės baimės – tuomet išlaisvinus gyvenamąją erdvę žmogus netrukus vėl stengiasi ją užpildyti, ir šis ciklas kartojasi daugybę kartų. Kartais daiktų išmėtymas gali reikšti norą užimti kuo daugiau erdvės, tarsi ją „pažymėti“. Toks noras gali kilti dėl asmeninės erdvės stokos, atsiradus naujiems santykiams, kai tenka dalintis savo erdve, arba būti susijęs su vaikystės patirtimi, kai vaikas neturėjo savo vietos arba jos buvo labai mažai ir reikėjo ja dalintis su broliais, seserimis, seneliais.
Norą užpildyti kuo daugiau erdvės savo daiktais taip pat gali lemti psichologiniai sunkumai, susiję su savo ribų suvokimu ir kūrimu. Dėl tos pačios priežasties nesąmoningai gali formuotis ir antsvoris.
Žmonėms, patiriantiems emocinį alkį, daiktai kartais gali pakeisti santykius ir jausmus – pertekliniai pirkiniai, pavyzdžiui, drabužiai, trumpam suteikia malonumo.
Šia prasme bet koks atsikratymas, neįsisąmoninus, kam mums reikalingas konkretus daiktas, antsvoris, žmogus ar įkyri mintis, neišsprendžia vidinio konflikto. Tuomet toje vietoje nesąmoningai, dažnai automatiškai, atsiranda kažkas panašaus. Pavyzdžiui, kai moteris, išgyvenusi neištikimybę ar skyrybas, išmeta viską, kas ją siejo su buvusiu sutuoktiniu, ji siekia nutraukti ryšį ir atsikratyti neigiamų jausmų. Tačiau tie patys daiktai, ta pati palaidinė, saugo ir gerus prisiminimus. Kur kas sveikiau, jei moteris, suvokusi ryšį tarp palaidinės ir savo jausmų buvusiam vyrui, jos atsisako dėl objektyvios priežasties (pavyzdžiui, nebemadingo fasono), o gerus ir blogus prisiminimus apmąsto ir emociškai perdirba.
Daiktų rūšiavimas, spintų peržiūra – tai proga įsisąmoninti, peržiūrėti ir išanalizuoti savo jausmus bei santykį su tais daiktais. Tik po šio proceso daiktas vėl tampa tiesiog daiktu, o ne mūsų projekcijų rezultatu – jausmų nešėju, perkeliančiu vidinę patirtį į išorinį objektą. Būtent sąmoningas šio ryšio analizavimas ir peržiūra leidžia keisti santykį su daiktais.
Nemalonių išgyvenimų ir jausmų, besitęsiančių iš praeities, atsikratymas reikalauja psichologinio perdirbimo. Atsisakymas daiktų, susijusių su maloniais prisiminimais, kol šis ryšys nėra peržiūrėtas, dažnai sukelia diskomfortą, kaltės ar netekties jausmą. Tai ypač būdinga, kai šie daiktai priklausė mylimam žmogui, kuris mirė arba dėl kitų priežasčių pasitraukė iš mūsų gyvenimo.